Vienos Europos strategija

Automatinis vertimas. Autentiškas yra tekstas anglų kalba. Skaityti angliškai

1. Įvadas: politinio bankroto deklaracija

Europa stovi ant negrįžtamos transformacijos slenksčio. Šį dokumentą turime pradėti žiauriai atvirai pripažindami esamą padėtį: dabartinė mūsų vidaus saugumo ir sienų vientisumo būklė yra visiška valdančiojo elito „politinio bankroto deklaracija“. Tai gilios valstybės nesėkmės ženklas, kai Europos tautos priverstos kasmet išleisti milijardus eurų vien tam, kad aplink brangiausias mūsų tradicijas statytų betonines užtvaras ir dislokuotų sunkiuosius policijos dalinius. Kai Kalėdų mugės, karnavalų eitynės ir vietos šventės – istoriniai Europos džiaugsmo ir laisvės simboliai – turi būti paverstos griežtai saugomomis tvirtovėmis, kad būtų išvengta žudynių, socialinė sutartis yra sulaužyta.

Terorizmas ir užpuolimai yra didelis mūsų priešas, tačiau didžiąja dalimi tai importuotas priešas. Nestabilumas, poliarizacija, sparčiai augantis nusikalstamumas ir visa apimantis nesaugumo jausmas, kuriuos šiandien matome, ypač Vakarų Europoje, nėra gamtos reiškiniai kaip oras; jie yra tiesioginė Briuselyje ir nacionalinėse sostinėse priimtų politinių sprendimų pasekmė.

Elitas kaip kaltininkas

Pareiškiame nedviprasmiškai: daugumos Vakarų ir Vidurio Europos šalių elitas nėra tik šios krizės stebėtojas – jis yra jos kaltininkas. Neapsaugodamas mūsų išorės sienų ir nusisukdamas, kai tai nepatogu, jis tapo chaoso bendrininku. Ar dėl nekompetencijos, moralinio bailumo, ar ideologinio aklumo, jis leido Europai tapti žaidimų aikštele ne tik visokiems kontrabandininkams, oportunistams, teroristams ir nusikaltėliams, bet ir mūsų geopolitiniams priešams.

Pripažįstame geopolitinę tikrovę: užsienio valstybės – įskaitant Rusiją, Jungtines Valstijas ir net strategines sąjungininkes, tokias kaip Turkija, Izraelis, Saudo Arabija, bei pačias Europos valstybes – blogai įgyvendinta intervencine politika destabilizavo Europos kaimynystę Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Ryškus pavyzdys – Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos intervencija Libijoje. Nors Gaddafio vykdytos protestuotojų represijos darė norą įsikišti suprantamą, padarinius reikia vertinti sąžiningai: susiskaldžiusi valstybė, įstrigusi nuolatiniame nestabilume, ir „atviros durys“ Šiaurės Afrikoje, pro kurias praėjo milijonai migrantų. Galiausiai už šiuos sprendimus moka visa Europa.

Ypač Rusija dabar ciniškai paverčia migracijos srautus ginklu ir juos organizuoja, kad spaustų, šantažuotų ir skaldytų Europos visuomenes. Tuo pat metu didelė Europos elito dalis – ypač Vakarų Europoje, mažiau Rytų Europoje – sveikino, rėmė ir net plėtė masinę migraciją. Nešventas kai kurių NVO, kraštutinio universalizmo ir verslo interesų aljansas sukūrė nekritišką „svetingumo kultūrą“, atmetusią bet kokį sveiką protą (bent jau Vakarų Europoje), ir politiką, kuri, kad ir kaip jos autoriai ją pateiktų, pasirodė socialiai griaunanti ir geopolitiškai pražūtinga.

Šiam kursui pateisinti kairieji, žalieji ir centristiniai elito politikai dažnai remiasi demografiniu perėjimu, teigdami, kad Europai „reikia imigracijos pensijoms mokėti“. Toks požiūris klaidinantis. Jis gilų civilizacinį ir socialinį klausimą susiaurina iki fiskalinio skaičiavimo, ignoruodamas integracijos ribas, socialinę sanglaudą, ilgalaikius išlaikomų asmenų santykius ir tai, kad masinė imigracija neišsprendžia demografinio nuosmukio, o tik jį atideda – dažnai vis didesne politine ir visuomenine kaina.

Milijardų eurų mokėjimas užsienio valstybėms, kad jos „neatvertų vartų“, nėra tvari strategija ir geriausiu atveju turėtų būti tik laikina sulaikymo priemonė. Geresnė alternatyva – stipri, vieninga Europos išorės siena, paremta koordinuota politine valia, vykdymo pajėgumais ir bendra visų Europos valstybių atsakomybe, kad būtų veiksmingai atremtas migracinis spaudimas.

2. Vizija ir politinis įsipareigojimas

Ave Europa skelbia esminį paradigmos poslinkį: migracija į Europą yra privilegija, o ne visuotinė žmogaus teisė. Ji turi būti grindžiama itin griežtais kriterijais ir turi būti užsitarnauta. Atmetame naratyvą, kad Europa yra atvira viso pasaulio žaidimų aikštelė. Europiečiai turi teisę spręsti, su kuo nori gyventi.

Kad to pasiektume, turime spręsti klausimus dviem esminiais frontais ir pripažinti kelias pozicijas:

1. Sugedusios prieglobsčio sistemos reforma

Dabartinė prieglobsčio sistema yra pagrindinis netvarkos variklis. Turime aiškiai įvardyti pačią sistemą kaip problemą. „Teisė į prieglobstį“ nebegali veikti kaip užpakalinės durys nereguliuojamam atvykimui. Pasisakome už radikalų pertvarkymą:

Nagrinėjimas išorėje: Europoje gali būti nagrinėjami tik ES kaimyninių valstybių piliečių prieglobsčio prašymai. Kiti turėtų būti nagrinėjami saugiose trečiosiose šalyse. Europos žemėje prieglobsčio prašymai neturėtų būti nagrinėjami.
Dokumentų vientisumas: politika „nėra dokumentų – nėra nagrinėjimo“ turi būti besąlygiška, kad būtų nutrauktas teisinių spragų išnaudojimas.
Laikini sprendimai: prieglobstis turėtų būti griežtai apibrėžtas kaip laikina apsauga kontroliuojamose stovyklose, su automatiniu keliu į repatriaciją, kai tiesioginis pavojus praeina, o ne kaip kelias į nuolatinį gyvenimą. Išimtys gali būti daromos pabėgėliams, dedantiems išskirtinių pastangų tapti mūsų visuomenės dalimi (mokantis kalbos, dirbant savanoriškai ir pan.), ir tokiu skaičiumi, kuris dera su demografinio stabilumo išlaikymu. Jie turi būti atrenkami individualiai ir nedideliais skaičiais.

2. Anapus „pabėgėlių“ naratyvo

Nors prieglobsčio sistema sugedusi, kai kuriose šalyse ji tėra ledkalnio viršūnė. Milijonai atvykstančiųjų su darbo, studijų ir šeimos vizomis – nors ir „teisėtais“ būdais – kelia tokį pat iššūkį Europos vienybei ir kultūriniam vientisumui. Ypač Jungtinėje Karalystėje.

Vizos spaudas nepanaikina masinių demografinių pokyčių poveikio. Nesvarbu, ar asmuo atvyksta pripučiama valtimi, ar komerciniu skrydžiu, rezultatas tas pats: Europos tapatybės skiedimas ir naikinimas. Todėl Ave Europa reikalauja griežtai riboti visas neeuropinės migracijos formas, užtikrinant, kad mūsų etnokultūrinio audinio išsaugojimas būtų svarbesnis už ekonominį ar biurokratinį patogumą.

Europiečiai nenori multikultūralizmo, jie nori asimiliacijos

Europiečiai nori gyventi didelio pasitikėjimo visuomenėje, apsupti žmonių, kurie kalba jų kalba, kurių elgesys nuspėjamas ir kurie dalijasi pamatinėmis vertybėmis. Multikultūralizmas dažnai reiškia iš esmės skirtingas pasaulėžiūras ir vertybes, kurios praktikoje dažnai susiduria. Matome vis daugiau pranešimų apie tai, kaip vietiniai prancūzų ir vokiečių moksleiviai patiria patyčias mokyklose, kuriose jie yra mažuma.¹

Mus veda egzistencinis suvokimas: jei vietiniai europiečiai savo žemyne taps mažuma, Europa kaip savita kultūrinė ir politinė visuma bus mirusi.

Europos projekto mirtis

„Europos projektas“ nėra vien prekybos susitarimų rinkinys; tikroji jo raison d’être – bendra pamatinė kultūra, per tūkstantmečius sukurta bendrais papročiais, literatūra ir politiniais požiūriais. Šis bendras paveldas yra vienintelė priežastis, kodėl Europos integracija apskritai veikia.

Jei šis kultūrinis ryšys bus ištirpintas masinės migracijos, pats Europos Sąjungos pamatas bus pasmerktas. Be vieningos kultūrinės šerdies Sąjunga neišvengiamai suskils ir subyrės.

Nuo civilizacijos iki pavergimo

Šaknų netekusi Europa – tik tuščias buvusios savęs kevalas – neturės vidinės sanglaudos, reikalingos galiai projektuoti. Kai mūsų civilizacinė tapatybė bus užgesinta, nebebūsime savo likimo šeimininkai. Vietoj to susiskaldžiusi Europa taps užsienio galių žaidimų aikštele. Būsime paversti silpnų valstybių rinkiniu, pasmerktu užsienio galių pavergimui.

Kad Europa netaptų tik išorės interesų užvaldyta „geografine sąvoka“, turime apsaugoti demografinį ir kultūrinį vientisumą, kuris įgalina Europos strateginę nepriklausomybę. Mūsų tūkstantmečių raida neturi būti atiduota; ji turi būti saugoma kaip vienintelis kelias į suverenią ateitį.

Ideologinė gynyba

Europoje nėra vietos pasaulėžiūroms, kurios niekina mūsų istoriją, pavergia moteris ar atmeta mūsų pasaulietines laisves ir siekia išstumti mūsų etnokultūrines tapatybes. Mūsų vizija – vieninga federalinė Europa, veikianti kaip savo žmonių skydas, Europa, kurioje saugumas yra įprasta gyvenimo sąlyga, o ne prabanga, kurią turi saugoti betonas ir kulkosvaidžiai.

3. Pagrindinė struktūra: strateginiai ramsčiai

I. Pirmasis ramstis: visiškas sienų suverenumas ir teisėsauga

Tikslas: apsaugoti žemyną ir atkurti teisės viršenybę.

1. Viena siena, vienos pajėgos

Dabartinis susiskaidymas į 34 nacionalines sienas yra strateginė silpnybė, kuria naudojasi prekeiviai žmonėmis ir priešiškos valstybės. Migracijos krizę galima išspręsti tik tada, jei Europa veiks kaip vienas federalinis vienetas su vienu perimetru.

Frontex plėtra: reikalaujame Frontex iš paramos agentūros paversti didžiule, vykdomąsias funkcijas turinčia Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnyba. Ji turi būti padidinta, militarizuota, įgaliota fiziškai apsaugoti išorės sieną, nepriklausyti nuo nacionalinių dvejonių ir prireikus turėti kombatantų statusą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) virto didžiausia teisine kliūtimi mūsų saugumui, nuosekliai teikdamas pirmenybę neteisėtai atvykusiųjų teisėms, o ne Europos piliečių saugumui.² Dabartinė teisė į prieglobstį nutolo nuo savo pirminio tikslo – apsaugoti engiamuosius; ji tapo sistema, atimančia iš Europos tautų demokratinę teisę spręsti, kas kerta jų sienas.

Nauja kontrolės sistema: Ave Europa ragina iš esmės pertvarkyti teisę į prieglobstį. Pripažįstame, kad dabartinis paralyžius kyla iš klaidingai suprasto humanitarizmo, kuriuo buvo piktnaudžiaujama. Kad tai ištaisytume, siūlome „naują teisę į prieglobstį“, grindžiamą dviem ramsčiais:

Griežti tinkamumo kriterijai: apsauga turi būti teikiama išimtinai tiems, kurie tikrai ir individualiai persekiojami, – pavyzdžiui, Sirijos krikščionims ar kitoms aiškiai išskiriamoms mažumoms, kurioms gresia tikslingas sunaikinimas.
Masinės repatriacijos galia: sistema turi būti reformuota, kad išsiuntimai būtų paprasti ir veiksmingi. Teisinė sistema turėtų leisti masines repatriacijas be dešimtmečius trunkančio teisminio kišimosi, kuris šiuo metu leidžia atmestiems prašytojams likti neribotą laiką. Repatriacija į saugias šalis turėtų vykti greitai.

EŽTK ultimatumas: jei pasirodytų, kad pagal galiojančias tarptautines sistemas reformuoti teisės į prieglobstį neįmanoma, Ave Europa reikalauja, kad visos ES valstybės narės oficialiai pasitrauktų iš EŽTT jurisdikcijos migracijos ir sienų klausimais.

Jei tenka rinktis tarp pasenusio teisminio organo ir mūsų civilizacijos išlikimo, renkamės savo civilizaciją. Apsaugosime tikrai persekiojamus, bet nebeleisime, kad „teisė į prieglobstį“ taptų Europos tautų savižudybės paktu.

2. Politika „jokiu būdu“ ir repatriacija

Pasisakome už nedelsiamą ir sistemingą visų neteisėtai į Europą atvykusių asmenų repatriaciją.

Tik teisėti keliai: nenorime jokių nuolatinių neteisėtų kelių į Europą. Atvykimas turi būti visiškai teisėtas, iš anksto patvirtintas ir vykti nustatyta tvarka. Saugiose trečiosiose šalyse turime turėti išorinius prieglobsčio prašymų nagrinėjimo centrus, kuriuose tikrai persekiojami pabėgėliai galėtų prašyti prieglobsčio. Anksčiau neteisėti keliai gali būti įteisinti aiškiu parlamento pritarimu. Jei valstybėje, tiesiogiai besiribojančioje su Europos Sąjunga, vyksta itin didelė prievarta ar persekiojimas, specialiai tam sukurtas teismas turėtų aiškiai leisti atvykti. Kitu atveju, jei sieną kertate neteisėtai, ypač įsteigus nagrinėjimo centrus, prarandate bet kokią teisę prašyti prieglobsčio ar vizos ir jums visam laikui uždraudžiama atvykti.
Nusikaltėlių išsiuntimas: kiekvienas ne pilietis, padaręs sunkų nusikaltimą, turi būti nedelsiant išsiųstas. Jokių antrų šansų, jokių lygtinių bausmių ir jokių „ypatingų atvejų“.
„Svertų protokolas“: federalinė Europa pasinaudos visu savo ekonominiu svoriu, kad priverstų kilmės šalis priimti savo piliečius atgal. Įgyvendinsime griežtą politiką: bet kuriai valstybei, atsisakančiai priimti savo piliečius, visa vystomoji pagalba bus nutraukta. Be to, blokuosime privačius pinigų pervedimus iš Europos į tą šalį. Finansinis spaudimas privers bendradarbiauti. Taisyklių besilaikančias šalis taip pat apdovanosime vystomąja pagalba ar investicijomis. Jei išsiųsti į kilmės šalį neįmanoma, asmuo bus išsiųstas į saugią trečiąją šalį.

II. Antrasis ramstis: kultūrinė gynyba ir vidaus saugumas

Tikslas: įveikti vidaus pasipriešinimą, sustabdyti užsienio įtaką ir apsaugoti Europos tradicijas bei sanglaudą.

1. Kova su nesuderinamomis ideologijomis: turime būti netolerantiški netolerancijai

Užsienio įtakos blokavimas: turime nutraukti radikalizmą skleidžiančių religinių ir politinių institucijų finansavimo šaltinius. Konkrečiai įvardijame tokias organizacijas kaip DITIB, veikiančią kaip ilgoji Turkijos vyriausybės ranka (ir kitas, finansuojamas Persijos įlankos valstybių). Šios organizacijos Europoje valdo mečetes, kurios trukdo integracijai, šnipinėja kritikus ir skleidžia antieuropietiškas nuotaikas. Jos turi būti uždarytos ir patrauktos teisinėn atsakomybėn.
Teisinės pasekmės: užsienio radikalizmo finansuotojai turi būti blokuojami ir su jais turi būti kovojama teismuose. Reikalaujame laisvės atėmimo bausmių tiems, kurie Europos žemėje padeda užsienio kišimuisi ar radikalizacijai. Netoleruosime Ankaros, Rijado ar Dohos finansuojamų penktųjų kolonų, veikiančių mūsų sienose.

2. Tradicijų apsauga

Atsisakome priimti „naują normalybę“, kurioje viešasis gyvenimas vyksta už antiteroristinių betoninių stulpelių. Milijardai, išleidžiami Kalėdų mugėms ir kitiems viešiems renginiams apsaugoti, yra mokestis už migracijos politikos nesėkmę. Įsipareigojame atkurti Europą, kurioje tradicijas galima švęsti atvirai, be teroro šešėlio.

3. Pilietybė ir natūralizacija

Turime sustabdyti masinės natūralizacijos statistinius triukus. Su nerimu pažymime, kad tokios šalys kaip Vokietija per vienus metus natūralizavo 300 000 žmonių, iš esmės pasitelkdamos pilietybę migracijos krizei statistiškai paslėpti.

Pilietybės atėmimas: turime pasilikti teisę atimti pilietybę iš dvigubą pilietybę turinčių asmenų, padariusių sunkius nusikaltimus, teroro aktus ar tiesiogiai agituojančių prieš gyvybinius Europos interesus. Latvija rodo pavyzdį.
Pasai yra šventi: pilietybė yra paskutinis asimiliacijos etapas, o ne biurokratinė priemonė nusikalstamumo statistikai pagerinti.

III. Trečiasis ramstis: ekonominis realizmas ir socialinis teisingumas europiečiams

Tikslas: apsaugoti gerovės valstybę ir sustabdyti „protų nutekėjimą“.

1. Traukos veiksnių šalinimas

Socialinės paramos reforma: turime visiškai pašalinti traukos veiksnius žemos kvalifikacijos migrantams. Naujai atvykusiesiems neturėtų būti teikiama socialinė parama, o mūsų artimiausias tikslas – visiškai panaikinti socialines išmokas ne piliečiams, nebent jie yra grynieji naudos kūrėjai. Jei jie negali savęs finansiškai išlaikyti, jie turi grįžti į savo kilmės šalis. Pramonės šakos, kurios remiasi pigia užsienio darbo jėga, turėtų būti skatinamos automatizuotis.
Sveikatos priežiūros apsauga: pirmenybę turime teikti senėjančiai Europos visuomenei ir jaunoms vietinėms šeimoms. Nors sveikiname užsienio sveikatos specialistus, atmetame klaidingą naratyvą, kad masinė imigracija gerina sveikatos priežiūrą. Vienam gyventojui imigrantų bendruomenės retai duoda daugiau gydytojų nei vietiniai gyventojai.³ Užuot plačiai atvėrę sienas ir tikėjęsi, kad gausime pakankamai gydytojų ir slaugytojų, būsime kur kas selektyvesni ir atidesni savo poreikiams.
Būsto krizė: pripažįstame, kad migracija yra reikšmingas būsto trūkumo veiksnys. Milijonai atvykėlių konkuruoja su jaunomis Europos šeimomis dėl riboto gyvenamojo ploto ir kelia nuomos kainas. Skirstydami socialinį būstą visada turime teikti pirmenybę jaunoms Europos šeimoms.

2. Protų nutekėjimo sustabdymas

Kol importuojame milijonus žemos kvalifikacijos asmenų, prarandame geriausius protus. Pavyzdžiui, vien per vienus metus savo šalį paliko daugiau nei 300 000 kvalifikuotų vokiečių; visoje Europoje šis skaičius siekia milijonus. Šį išvykimą turime sustabdyti vėl padarydami Europą saugią ir klestinčią, o ne pakeisdami savo gyventojus nesuderinamomis kultūromis.

4. Vykdymo užtikrinimas ir valdymas

Šiai vizijai įgyvendinti Ave Europa siūlo šias konkrečias teisėkūros ir vykdomąsias priemones:

Šeimos susijungimo ribojimas: šeimos susijungimas nėra teisė; tai nuopelnais pagrįstas atlygis. Jis yra paskata aukštą išsilavinimą turintiems, kultūriškai suderinamiems ir save įrodžiusiems migrantams, galintiems visiškai išlaikyti savo šeimas. Žemos kvalifikacijos migrantams šeimos susijungimas turi būti panaikintas. Vietoj to jiems turėtų būti palengvinta galimybė aplankyti šeimą kilmės šalyje neprarandant darbo vizos.
Motinystė, o ne migracija: pripažįstame demografinę krizę (mažą gimstamumą), bet teigiame, kad migracija yra klaidingas vaistas. Sprendimas turi būti Europos šeimų ir motinystės rėmimas. Net jei negalime pasiekti kartų kaitą užtikrinančio gimstamumo lygio, gyventojų pakeitimas nėra sprendimas.
Sankcijos už užsienio finansavimą: nedelsiant priimti teisės aktus, leidžiančius konfiskuoti užsienio valstybių remiamų religinių organizacijų (pavyzdžiui, Turkijos DITIB Vokietijoje) turtą, jei nustatoma, kad jos skleidžia antikonstitucinę ar antieuropietišką propagandą.

5. Strateginė perspektyva: nuo gynybinės laikysenos iki Europos suverenumo

Nė viena civilizacija niekada neišgyveno neigdama materialinių ir kultūrinių savo egzistavimo prielaidų. Tvarka, saugumas, demografinis ir etnokultūrinis tęstinumas yra pamatai, ant kurių istoriškai buvo kuriamos visuomenės. Norime Europos civilizaciniam projektui grąžinti pasitikėjimą ir pasididžiavimą. Atsisakome toliau leisti save skiesti, kad būtų lengviau prisitaikyti prie kitų kultūrinių erdvių žmonių ir juos toleruoti; to jie patys nepriimtų savo kilmės šalyse. Jokia kita civilizacija savęs nedekonstruoja, tad kodėl turėtų Europa?

Moralinio teatro pabaiga

Pastaraisiais metais europiečiai paliko moralinį teatrą, būdingą pirmiesiems pabėgėlių krizės metams, kai politikai varžėsi, kuris parodys daugiau dorybės ir pasiaukojimo sutikdamas atvykėlius. Tačiau įžengėme į naują bailumo, tylos ir pasyvumo erą, kai dėl EŽTK reformos sunkumų ir politinių kaštų Europa verčiau pasyviai susitaiko su neveiksminga prieglobsčio sistema. Kitu atveju šalys, kaip antai Vengrija, renkasi silpninti teisės viršenybę, kad priešintųsi Europos prieglobsčio sistemai.⁴ Tik ryžtingi veiksmai gali sustabdyti šį blogėjimą.

Saugumas kaip laisvės prielaida

Chaose laisvės nėra. Galimybė laisvai vaikščioti po miestą, viešai rinktis, be baimės švęsti tradicijas ir pasitikėti valstybės institucijų neutralumu yra bet kokios prasmingos laisvės sampratos prielaidos. Saugumas grindžiamas pasitikėjimu; pasitikėjimas – pažįstamumu. Jei norime gyventi saugiai, negalime būti verčiami jaustis svetimi savo šalyse; taip pat norime užkirsti kelią etninei segregacijai savo miestuose. Europa, kuri negali kontroliuoti, kas patenka į jos teritoriją, nėra suvereni; Europa, kuri negali išsiųsti jos įstatymus pažeidžiančių asmenų, neišliks kaip nuosekli valstybė.⁵

Todėl tvirtiname paprastą hierarchiją: saugumas eina pirma integracijos, įstatymas – pirma užuojautos, suverenumas – pirma solidarumo. Be šios tvarkos visos trys sąvokos žlunga.

Federalizmas su realiomis galiomis

Šiai strategijai reikia federalinės Europos – ne technokratinės antstatinės struktūros, o politinio darinio, gebančio ryžtingai veikti. Fragmentiški nacionaliniai požiūriai žlugo. Kol viena valstybė lieka pralaidi, visos kitos pažeidžiamos. Federalinė kompetencija sienų, išsiuntimo ir migracijos teisės srityse nėra ideologinis pasirinkimas, o funkcinė sveikos visuomenės būtinybė.

Kartu šis federalizmas turi būti demokratiškai įtvirtintas. Piliečiai turi vėl pajusti, kad politiniai sprendimai atspindi jų gyvenamąją tikrovę, o ne abstrakčias moralines teorijas. Dabartinis atotrūkis tarp viešosios nuomonės ir politikos rezultatų yra netvarus.

Federalizmas taip pat suteiks mums jėgų sutvarkyti artimiausią aplinką – nuo Šiaurės Afrikos iki Sirijos ir Turkijos, – kad užtikrintume savo saugumą ir patikimas išorės sienas.

Europa, kurią verta ginti

Galiausiai klausimas ne tas, ar Europa gali sau leisti šią strategiją. Klausimas – ar Europa gali sau leisti jos nesiimti. Neveikimo kaina jau matoma: didėjantis nusikalstamumas, socialinis susiskaldymas, mažėjantis pasitikėjimas, kylančios būsto kainos, perkrautos sveikatos priežiūros sistemos ir demografinė erozija. Niekas taip nekenkia Europos projekto legitimumui kaip dabartinis migracijos režimas. Kol Europos projektas bus siejamas su globalistinėmis idėjomis, kad žmonės yra pakeičiami nepriklausomai nuo kultūrinio ir etninio konteksto, jis neišliks. Nekontroliuojamos šios tendencijos ves į negrįžtamą nuosmukį.

Ave Europa pasisako už Europą, kurią vėl verta ginti: etnokultūriškai pasitikinčią savimi, socialiai darnią, ekonomiškai produktyvią ir geopolitiškai ryžtingą.

Pastabos

https://www.focus.de/panorama/muslimisches-mobbing-in-hamburg-studie-laesst-grosses-problem-vermuten_aadaae4a-a0f3-49e5-80cb-786c7bd962b8.html ir https://www.cath.ch/newsf/harcelement-religieux-des-eleves-musulmans-provoquent-leurs-camarades/
https://www.telegraph.co.uk/world-news/2025/09/02/europe-democracy-at-risk-without-asylum-reform-top-judge/ ir https://www.reuters.com/world/uk/uk-wins-court-ruling-keep-asylum-seekers-hotel-risks-angry-response-2025-08-29/
Vokietijoje yra 5 800 Sirijos gydytojų; palyginti su visa Sirijos kilmės populiacija, gydytojų skaičius vienam gyventojui yra maždaug toks pat kaip tarp vietinių gyventojų.
https://www.infomigrants.net/en/post/68777/hungary-files-lawsuit-against-eu-court-over-migrationrelated-fine
https://www.lefigaro.fr/actualite-france/annee-apres-annee-la-litanie-tragique-des-crimes-et-delits-impliquant-des-clandestins-sous-oqtf-20250223 Ypač Prancūzijoje asmenų, kuriems nurodyta išvykti iš šalies teritorijos, padarytų nusikaltimų skaičius yra milžiniškas.